Fortepijonas suskamba.
Jis kelią į mano vaizduotę suranda.
Garsai mane svaigina, vilioja,
Ir štai Kristina jau vaizduotėj klajoja.
Žengiu aš žydinčių medžių sodu,
Jų žiedlapiai sninga aplinkui ratu.
Iškėlus rankas sukuosi – kaip džiugu!
O širdy suskamba – gyvenimą myliu!
Mėgaujuos žydinčių medžių kvapu,
O akys gėrisi gėlių grožiu
Ir saulės šviesa, keliaujančia dangaus skliautu.
Taip gera ir šilta kartu.
Einu takeliu – link pievų plačių,
Tave sutikus – apkabinu.
Už rankos tavo čiumpu
Ir pasileidžiu bėgti pievos keliu.
Bėgam mes, gyvenimo aistros pagauti,
Laukais ir pievom – gėlių apsupty.
Skrendantys paukščiai man klega: – Laiminga esi!
Atsakau: – Laimingi abudu širdy!
Atsiduriam abudu pievos glėby.
Susikibę rankom žiūrim į dangų aukštyn,
O atsisukę – paskęstam viens kito aky
Ir keliaujam viens į kito širdį gilyn.
Apkabinu – lūpos tyliai viens kitą bučiuoja,
O rankos po kūną klajoja.
Nuogi mes kūnais ir sielom,
Meilė pulsuoja mūsų venom.
Širdis, meilė ir tavo akys,
Rankos, balsas, tavo kvapas.
Viskas susijungia lyg vieniu,
Gyvenimo meile tai vadinu.
Nors muzika sustoja,
O realybė atgal pargrąžina.
Renkuosi viską įsiminti, užrašyti,
Dovanoti mums abiems tokią meilės viltį.
Autorė: Kristina Kazakevičienė
Metai: 2023